Jau pusantro mėnesio gyvendami Švedijoj, besimokant pagal Erasmus mainų programą, nusprendėm pakeliauti, ten kur šilčiau. Tai padaryti paskatino dvi priežastys: pirma – gyvenant Švedijos pietvakariuose, prie jūros (Geteborge) saulės čia matom tikrai nedaug, antra – kiti mainų studentai, ypač iš Azijos nuolat giriasi keliaudami po Europą, tad neatlaikę to „spaudimo“ nusprendėm pakeliauti ir mes. Tikslas buvo rasti šiltą vietą pietuose, prie jūros, kur galima nuskristi be persėdimų ir pakankamai pigiai. Kelias dienas tikrinę Ryanair siūlomus bilietus, apsistojome ties Maljorka. Kiek paabejoję, ar pavyks kelionę suderinti su studijų tvarkaraščiu, vis tik nusprendėm pirkti bilietus. Iki kelionės liko pusantro mėnesio.
Skrydis iš Geteborgo oro uosto apie 10 valandą. Nuvažiuoti iki oro uosto nepigu – 50 kronų (apie 5 eurai). Oro uoste greitai praėjom patikrinimą ir sėdom į lėktuvą. Beje, pirkdami bilietus vietų nesirinkome (tas papildomai kainuoja), tad rizikavom, kad gali tekti sėdėti atskirai. Bet mums pasisekė – Ryanair pasodino mus šalia. Beliko daugiau kaip tris valandas praleisti lėktuve.
Į Palmą Maljorkoje atvykome pusę dviejų dienos. Sumokėję po tris eurus sėdom į autobusą ir pasileidom link miesto centro. Šiandien galvojam aplankyti Bellver pilį, tad pavažiavę apie pusvalandį išlipam ir pėsčiomis keliaujame link pilies. Maljorkoje – karšta. Nors tik 22 laipsniai šilumos, bet pripratus prie švediškų orų, tikrai atrodė karšta. Eidami pastebėjom, kad visi kampai čia smirda, dėl to kad kai kurie žmonės tiesiog neranda tualetų… Na bet tai labiausiai pasireiškė tik šiame rajone. Galiausiai priėjome kalną, vedantį link pilies – priekyje daug laiptukų, o saulė vis kepina, tad eiti darosi sunku. Pakeliui pasisveikiname su sutiktais lietuviais ir galiausiai pasiekiam pilį. Mums pasisekė – sekmadienį lankymasis čia nemokamas, o dabar kaip tik buvo sekmadienis. Prie pilies ir viduje pasigrožėjom architektūra, muziejaus eksponatais – daugiausiai skulptūromis. Beje, nuo pilies atsiveria ir neblogas Palmos vaizdas.
Automobilių nuoma Maljorkoje
Iš pilies pėsčiomis patraukiame link miesto centro, ir link didžiausios Palmos įžymybės – Katedros. Pakeliui užsukame į parduotuvėlę – perkam vandens ir citrinų gėrimo. Nusipirkęs aš tą citrinų gėrimą, niekaip nesupratau, kaip reikia jį atidaryti. Galiausiai, šiaip ne taip sugebėjau iš buteliuko išleisti gėrimą, kuris buvo gana šlykštus. O ir uždaryti buteliuko nebepavyko. Ech, teko atsikratyti.
Miesto centre gražiau – fontanai, seni pastatai, nemažai žmonių tiesiog smagiai leidžiančių laiką. Taip pat visur auga apelsinmedžiai, mandarinmedžiai. Apsilankome ir šalia uosto. Čia prieinam ir kanalą – kanalas tiesiog kerta pėsčiųjų taką palei jūrą. Kai mes jį kirtom, vandens beveik nebuvo, matyt užsemiamas tik per potvynius.
Priėjome katedrą – tai viena didžiausių katedrų Europoje ir bene lankomiausias lankytinas objektas Palmoje. Deja, šiandien ji jau buvo uždaryta, tad į vidų nepatekome. Šalia katedros – didelis baseinas, kuriame įrengtas aukštyn šaunantis vandens fontanas. Deja, šis baseinas neskirtas maudymuisi.
Nukeliavome prie jūros. Žmonių paplūdimyje yra, bet besimaudančių – vos du ar trys. Pasivaikščiojom pakrante. Jūra nėra labai rami – bangos prineša šiukšlių, purvo, tad vanduo priekrantėje neatrodo labai švarus. Taigi šiandien nesimaudėme ir patraukėme link savo būsto.
O būstą buvom susiradę per couchsurfing programą. Nakvojome pas Migelį – 51 metų amžiaus vyrą, daug keliaujantį ir kone nuolat priimantį turistus. Jis pasirodė labai svetingas. Papasakojo, kur galima nueiti, davė sąrašą lankytinų objektų, parodė žemėlapius, autobusų tvarkaraščius. Prieš miegą dar trumpam nuėjom į barą, pašnekėjom jau vėstančiame Palmos ore, aptarėm rytojaus planus.
Antra diena. Šiandien planuojame gana daug nueiti, tad keliamės anksti – pusę aštuonių. Valgyti beveik neturim, tad greitai susiruošiam ir išeinam. Užsukam į vietinę kepyklėlę – išbandyti Migelio rekomenduotų ensaimadų. Ensaimados – tai gana didelės bandelės, būdingos Maljorkos salai. Po to dar užsukom į Lidl – ko gero, pigiausią parduotuvę saloje. Šiandien planuojame pavaikščioti kalnų takais, tad apsirūpinam maistu ir vandeniu.
Požeminėje autobusų stotyje sėdame į autobusą – trauksime į Soller miestelį, kuriame važinėja senas medinis tramvajus. Autobuse daug turistų – kai kuriems net neužteko vietos, tad teko stovėti. Po pusvalandžio kelio atsidūrėme Soller. Pavaikščiojom po centrą, aplankėm bažnyčią. Radom įdomią parduotuvėlę – joje buvo gausybė dirbinių iš alyvmedžio ir daug kitų suvenyrų. Dalia čia nusipirko porą vėduoklių lauktuvėms. Aš, kad ir kaip grožėjausi alyvmedžio raštais, neradau tinkamo lauktuvėms daikto. Išėję iš parduotuvėles prisėdom parkely papietauti.
Anot Migelio, einant iš Soller į Puerto de Soller (Soller uostą), rasime nuorodą į Muleta draustinį, kur yra ir kalnų takas, į kurį norime patekti. Pasinaudojame jo patarimu ir einame į šiaurę link jūros. Pakeliui ant medžių auga apelsinai, mandarinai, avokadai, citrinos – deja, visi, kuriuos būtų galima pasiekti jau nuskinti (per kelionę taip ir neteko nusiskinti nei vieno vaisiaus).
Galiausiai pasiekėme Puerto de Soller – nedidelis paplūdimys, žydras vanduo ir gana didelės bangos. Bandėm čia užeiti nusipirkti ledų, bet jie buvo labai brangūs. Trumpam įsitaisę ant uolų, stebėjome kaip bangos trankosi į krantą ir į kelių metrų aukštį pakyla purslai. Kiek pailsėję patraukėme asfaltuotu keliu į kalną.
Einant vis aukščiau, atsiveria vis gražesni vaizdai. Galiausiai prieiname kalnų taką. Beje, verta paminėti, jog Maljorkoje daug žmonių važinėja plentiniais dviračiais – jie kyla stačiais serpantinais, paskui leidžiasi. Tiesą sakant, autobusui kartais net sunku pravažiuoti keliu pro daugybę dviratininkų. Taigi, pasiekę kalnų taką, pamatome lentelę su užrašu Deia – 2h 40 min. Tokia mūsų maršruto trukmė. Keliukas čia akmenuotas, ne pats lengviausias. Pakeliui sveikinamės su kitais turistais. Kartais keliukas pereina į asfaltuotą kelią ir kelias minutes tenka žingsniuoti asfaltu, pro šalį ūžiant automobiliams. Bet apskritai, keliukas tikrai įdomus ir, tokiame karštyje reikalaujantis šiek tiek jėgų.
Galiausiai, pasiekėme Deia miestelį (tam mums prireikė net 3h 20 min, mat buvome sustoję pietų ir nuolat fotografavome). Iš čia, sulaukę autobuso, važiavome į Palmą. Pakeliui autobusas sustojo ir Valdemossa miestelyje (400 metrų aukštyje). Važiavimas autobusu serpantinais išties sukelia šiokių tokių emocijų, ypač jei sėdi priekyje. Atsidūrę Palmoje nukeliavome pas Migelį dar vienai nakčiai.
Viešbučių Maljorkoje rezervavimas
Ruošdamiesi vakarienei pas Migelį, sutikome Mike‘ą – iš Amerikos atvykusį 25 metų jaunuolį, nuomojantį kambarį pas Migelį ir čia dirbantį anglų kalbos mokytoju. Tą vakarą praleidome gerdami Migelio rekomenduotą vyną Pere sada bei linksmai besišnekučiuodami prie vakarienės stalo.
Trečią dieną nusprendėme vėl keliauti į kalnus (todėl kad vakar bevaikščiodami pakilome tik į 250 metrų aukštį, o Dalia norėjo į “tikrus kalnus”). Pasirinkome Migelio rekomenduotą maršrutą iš Valdemossos miestelio. Tam reikėjo valandą pavažiuoti autobusu. Atvažiavę, nuėjome į turizmo informacijos centrą ir pasiklausėme kelio. Gavę nurodymus, radome kalnų taką. Šis takas eina per privačią žemę, tad prieš įeinant maloni moteriškė užsirašė iš kur mes atvykome, kuriame mieste apsistojome ir kuriuo taku ketiname eiti. Vakare Migelis paaiškino, jog taip renkama informacija apie turistus, mat ketinama šį taką apmokestinti.
Šitas takas buvo sunkesnis ir statesnis nei vakarykštis. O ir turistų čia dar daugiau. Sutikom ne vieną vokiečių grupę, kelis olandus, britus, Ispanijos moksleivių grupę. Be turistų sutikome ir grupelę ožkų, lakstančių uolomis. Daugiau kaip tris valandas kilome į kalną, kol pasiekėme 940 metrų aukštį. Kairėj – jūra, dešinėj – jūra. Kai kur itin statūs skardžiai, net nejauku stovėti šalia jų. Bet vaizdai – nuostabūs. Didžiausias skirtumas tarp Švedijos ir Maljorkos gamtos, tai uolų spalva. Švedijoj jos juodos, pilkos, o čia dauguma oranžinės ar gelsvos.
Pavargę nusprendėme grįžti atgal tuo pačiu keliu, tad smagiai pasileidome žemyn. Pakeliui radome mažas dureles šalia tako, įtaisytas uolos šone. Pasirodo viduje – ola. Gana ilga. Teko pasišviesti. Čia radom daug įvairių rakandų, šventų paveikslėlių. Atrodo pusiau darbo kambarys, pusiau turistinė vieta.
Pasiekę Valdemossą, turėjome dar 40 minučių iki autobuso, tad pavaikščiojome po parduotuvėles. Jų čia gausu – miestelis tikrai uždirba iš turistų. Važiuojant atgal autobuse neužteko vietos ir teko stovėti – gerai, kad tik pusvalandį. Autobuse karšta, žmonių daug, bet pakentėję atsidūrėme Palmoje.
Čia susitarėme susitikti su Mike‘u, jis žadėjo nusivesti mus į nebrangų restoraną paragauti vietinio maisto. Jo pokalbis tarp mūsų ir padavėjos užtruko, mat jis norėjo viską, ką sakė pardavėja išversti mums, kad būtume patenkinti patiekalais. Bet galiausiai visi užsisakėme tą patį – tai buvo troškinta jautiena su daržovėmis. Beje, vos atsisėdus prie staliuko, padavėjas atnešė alyvuogių lėkštutę ir duonos. Šiaip žalių alyvuogių nemėgstu, bet šios buvo tikrai skanios! Jautienos patiekalas išties buvo geras. Mėsos daug (Dalia visos net neįveikė), daržovių netrūksta, tad kiek apsunkome. Kiekvienam tas kainavo po 7 eurus.
Atsisveikinę su Mike‘u patraukėme link Katedros, tikėdamiesi apsilankyti viduje. Deja, pavėlavome – Katedra jau buvo uždaryta. Tuomet nusprendėme bent jau aplankyti Arabų vonias (Banys arab). Sumokėję po 2.5 euro –užėjome. Ir išties nusivylėme. Pamatėme penkias vazas ir kelias mažas kolonas. Vienintelis geras dalykas, kuriuo pasinaudojome, buvo tualetas. Už tokį muziejų nemokėčiau nė pusės euro.
Galiausiai, liko dar vienas neįvykdytas tikslas – išsimaudyti Balearų jūroje. Nuėjome į paplūdimy ir nusiavėme sunkius trekingo batus. Gera buvo atvėsinti kojas vėsiame vandenyje (tą dieną vandens temperatūra turėjo būti apie 18 laipsnių šilumos). Nuėjom kelis šimtus metrų paplūdimiu, ieškodami, kur galima persirengti. Galiausiai, sutikome žmogų, pardavinėjantį gėrimus, jis paaiškino, kad dar ne sezonas ir persirengimo kambarėliai uždaryti. Nusivyliau. Bet pagalvojau, jog jei neišsimaudysiu, iškeliavęs iš čia tikrai gailėsiuosi. Todėl, susiradęs nedidelę uolų priedangą ir pasinaudojęs trumpu rankšluosčiu šiaip ne taip persirengiau. Na o Dalia nusprendė, jog vanduo jai čia per šaltas. Šokau į vandenį ir pasinėriau į bangas. Tokia atgaiva kūnui! O vanduo pasirodė tikrai šiltas. Malonu buvo plaukioti didelėse bangose. Deja, vanduo nebuvo skaidrus – bangų pakeltas smėlis jį sudrumstė, bet tai ne itin rūpėjo, jaučiant tokį malonumą po sunkios dienos.
Pasinaudoję autobusu (vienkartinio bilieto kaina – 1.5 euro), grįžome pas Migelį. Pasidžiaugiau, kad teko išsimaudyti ir Migelis spėjo, kad buvau vienintelis, kuris maudėsi. Tiesą sakant, be manęs jūroje maudėsi dar du žmonės. Bet Migelis buvo įsitikinęs, jog jie – turistai, mat vietiniams toks vanduo gerokai per šaltas.
Truputį užkandę ir atsigėrę arbatos, dar paplepėjome su Migeliu ir apie pusę vienuolikos vakare išėjome į autobuso stotelę. Iki jo – 20 minučių, tą rodo švieslentė. Bet staiga iš 20 minučių, pasidarė 10 minučių. Paskui ilgą laiką kaitaliojosi tarp 3 ir 4 minučių. Žodžiu, pasitikėti autobusų švieslentėmis čia ne itin galima. Galiausiai autobusu pasiekėme centrą ir čia, luktelėję oro uosto autobuso išvažiavome.
Skrydis – 6 valandą ryte, reiškia dar 4 valandas galima nusnūsti. Radome kėdžių be ranktūrių, tad įsitaisėme. Po poros valandų miego pasidarė vėsu, tas mus pažadino. Kiek pasėdėję, sulaukėme laiko, kai jau galime eiti į patikrą. Patikra praėjo neįprastai greitai – o ir tikrintojai atrodė užsimiegoję. Lėktuve, jau netoli Švedijos sužinojome, jog Geteborge dabar tik 5 laipsniai šilumos ir silpnas lietus – dideli orų skirtumai tarp Maljorkos ir Geteborgo. Čia, sėdę į brangų autobusą (bilieto kaina – 10 eurų žmogui), pasiekėme miestą.
Tos trys dienos Maljorkoje buvo išties atgaiva kūnui ir sielai po švediškų orų. Pati sala įdomi, pritaikyta turistams. Tiek Palma, tiek aplinkiniai miesteliai buvo jaukūs, gražūs. Gamta taip pat paliko įspūdį. Visai norėčiau čia sugrįžti dar kartą – daug liko nepamatyta: salos urvai, muziejai, geriausi paplūdimiai ir nardymo vietos. Na gal kitą kartą, o dabar teks dar mėnesį džiaugtis Švedija.
Kita. Transportas į kitus miestelius buvo gana pigus – už valandos kelionę sumokėjom iki 2 eurų žmogui. Tiesa, į kitą miestą, pusvalandžio kelionė kainavo apie 3 eurus. Vanduo iš krano čia prastos kokybės. Pripylus į stiklinę ir leidus nusistovėti ant dugno atsiranda nuosėdų. Vieni žmonės sako, kad vanduo geras, kiti – kad ne. Bet mes nerizikavome ir vandenį pirkome. Beje, vanduo net mažose parduotuvėlėse parduodamas 5 litrų buteliais, tad ir perkančių matyt yra nemažai. Labiausiai nustebinęs vaizdas Palmoje – žmogus, už pavadėlio vedžiojantis didelę kiaulę…