(Nuotraukos straipsnio apačioje)
Penktadienio popietę nuo Vilniuje esančio prekybos centro Europa, pajudame į Kauno pusę. Pakeliui – sustojimas pavalgyti. Kebabų, žinoma. Pasistiprinę tęsiam kelionę link Kauno, kol mašinoje pasigirsta keisti garsai…
39 – tas kilometras. Pirmieji gedimai. Lipame iš automobilio ir nupjaustome apsaugines plastmases, besitrinančias į priekinį automobilio ratą. Paprasta. Bet efektyvu. Kuriam laikui.
Po dar keliolikos kilometrų stojame vėl – šįkart plastmasės jau trinasi ne į automobilio ratą, bet į asfaltą. Dar keli brūkštelėjimai peiliu ir judame tolyn.
Pakeliui žaidžiame žaidimą, kas pirmas pamatys stirną. Ši garbė atiteko man. Deja, jokio prizo už tai negavau.
Pavažiuojame keliasdešimt kilometrų į Lenkijos gilumą ir apsistojame tiesiog šalikelėje užmatytame motelyje. Vos 200 zlotų (50 eurų) už keturis žmones ir nakčiai įsitaisome nedideliame kambaryje antrame aukšte.
Vos atsikėlę, susipakuojame ir judame link artimiausios degalinės – pusryčių. Lenkijos kaimai ir miesteliai mus pasitinka įvairiais kvapais – nuo mėšlo ir sąvartynų iki medienos pagrindu gaminamų pakuočių fabriko skleidžiamų dūmų.
Apie važiavimą per Lenkiją nėra daug ką rašyti. Tad persikelkime prie Slovakijos sienos, kur jau matyti pirmieji kalnai. Artėjant link Slovakijos, priekyje matomos vis aukštesnės kalvos, virstančios kalnais, į kuriuos jau tenka ir patiems užvažiuoti.
Viešbučių Slovakijoje rezervavimas
Dėmesio! Pateikiame jums geriausius viešbučių pasiūlymus Slovakijoje! Peržiūrėkite pačius geriausius pasiūlymus ir rezervuokite sau labiausiai patinkantį viešbutį! Užsisakykite iš anksto ir sutaupykite!
Vakare, atvažiavę į savo nakvynės vietą Stara Lesna (senasis miškas) miestelį, su daugiau kaip 1000 gyventojų, spėjame pasivaikščioti, suplanuoti rytdieną ir pasiruošti pirmajam žygiui į kalnus. Nakvojame vėlgi nebrangiame viešbutuke už panašią kainą (106 eurai už dvi nakvynes).
Pirma diena Slovakijoje – keliaujam į kalnus!
Antras kelionės rytas – saulėtas, tad nuteikia teigiamai. Kiek skubėdami susiruošiame (keliamės 7 valandą vietos laiku) ir išvažiuojame. Po nepilno pusvalandžio parkuojamės Strbske Pleso (nežinau, kaip slovakai ištaria tą pavadinimą…) miestelyje (1346 m). Parkingas, kur jau stovi keliasdešimt automobilių, – 6 eurai. Susirenkam daiktus ir pasileidžiam į pirmąjį kalną.
Einame iki pirmo įdomesnio objekto – Vodopad Skok. Tai nedidelio kalnų upelio krioklys, krentantis žemyn per kelias pakopas 20-30 metrų. Sustojam pasistiprinti ir atsigaivinti šaltu upelio vandeniu. Nuo šios vietos ėjimas pasidaro sunkesnis, takelis vis statesnis, atsiranda ir grandinės, padedančios nenusiristi nuo kalno. Nelengva tiems, kurių batai slidūs… Judame link Bystra lavka perėjos, esančios daugiau kaip 2300 metrų aukštyje.
Pakilus virš 2 kilometrų, ima jaustis deguonies stygius. Oras čia retesnis nei apačioje, todėl palipus vos 20 metrų į viršų, jau ima dusulys. Beje, tai buvo vienas iš mano kelionės tikslų – pajusti deguonies stygių kalnuose. Žinoma, tai vos 2000 metrų, tačiau manau, kad man pavyko.
Pasiekus perėją, pasirodo, kad čia susidaręs kamštis. Tačiau nieko keisto – juk ši perėja – sudėtingiausia maršruto dalis, ne vienam sukeliantį adrenaliną. Laikantis už grandinės reikia užlipti į ganą stačią uolą, o kitame slėnyje reikia lygiai taip pat nusileisti. Šitai įvykdėme be aukų. Leidžiamės nuo kalno, retkarčiais pailsėdami bei pasistiprindami pasiekiame keltuvą (1840 m), kuriuo siūloma nusileisti atgal į Strbske Pleso.
Netoli keltuvo – Predne Solisko viršūnė (2093 m). Palikę daiktus Justei ir Elenai, su Julium nusprendžiam užbėgti į viršūnę. Greit susimetam į skrandžius po kelis vaflius, pasiimam butelį vandens ir pajudam. Iš pradžių bėgti nesunku, tačiau kilimas aukštyn reikalauja jėgų, o dar jaučiasi ir aukštis (nepaisant to, kad ir šiaip ne geriausioj fizinėj formoj esam).
Predne Solisko viršūnė – bene gražiausia (įspūdingiausia) visame maršrute. Iš čia atsiveria vaizdai į du slėnius, čia yra stačiausi skardžiai. Padarom kelis kadrus ir leidžiamės bėgte žemyn. Sutikti slovakai dar klausia ar meška mus vejasi, atsakau: „medved, medved!“ (meška – slovakiškai).
Paskutinis dienos nuotykis – leidimasis keltuvu žemyn. 9 eurai ir gali sutaupyti gerą valandą ėjimo žemyn. Na, bet kai žmonėms taip skauda kojas, nesvarbu nei kaina, nei laikas. Taigi, sėdame į keltuvą ir… leidžiamės. Pradžioje baugu – lyg atrakcionuose, tačiau greitai priprantam ir maždaug per 10 minučių nusileidžiam žemyn. Bendrai sutariam, kad tai buvo vienas smagiausių nuotykių kelionėj.
Vakare – vakarienė nebrangiame restorane ir planai rytojui.
Antra diena – kanjonas ir dviračiai
Ketvirtą dieną (arbą antrą tikros kelionės dieną) judame link miesto Poprad. Čia, susiradę parduotuvę, užsiperkame lauktuvių, maisto ir vandens. Šiandien keliausim pasivaikščioti kanjonu – Sucha Bela.
Automobilio nuoma Slovakijoje
Sucha Bela yra bene žymiausias kanjonas visoje Slovakijoje. Rekomenduotas dar prieš išvykstant, čia vos prieš porą savaičių buvusių draugų. Netoliese priparkuojame automobilį (vėlgi – mokamai), nusiperkame parko bilietus (1.5 euro žmogui) ir pajudam link upelio.
Pradžioje ėjimas nesudėtingas – upelio vaga, kurioje vandens beveik nėra, reikia eiti prieš srovę. Kelionės draugai greitai pasigenda žygio batų, mat su sportbačiais čia eiti kiek per drėgna. Na, nebent esi labai atsargus.
Netrukus prasideda ir linksmybės – pirmieji laipteliai, sukalti iš medinių rąstelių. Kol kas ramu – praeinama. Tačiau kuo toliau – tuo smagiau.
Netrukus pamatome ir pirmas kopėčias, kuriomis reikia tiesiog užlipti į krioklį. Žinoma, pats upelio vanduo krenta šone, ne ant galvos, tačiau ir čia ne vienam pradeda drebėti kojos. Bet tik ne vietiniams vaikams – jiems tokia mokyklos ekskursija tokia pat rami, kaip mums ekskursija į stručių fermą, ar…. Akropolį. Na, anksčiau taip būdavo.
Tokių kopėčių vis daugėja – vienos aukštesnės, kitos žemesnės. Kur nėra stačių krioklių – tiesiog įtvirtintos grandinės ar padarytos medinės platformos su skersai prikaltais rąsteliais, tačiau ir šių kai kur trūksta ir atsiveria platesni tarpai, kuriuos reikia peržengti.
Apskritai, ėjimas Sucha Bela kanjonu buvo bene įdomiausia kelionės dalis. Iš abiejų pusių – stačios uolos, kai kur – nedidelės olos. Vaizdingi upelio kriokliai tik ir blaško dėmesį lipant kopėčiomis ar bandant nepaslysti ant šlapio rąsto.
Užlipę į viršų, stojame papietauti. Kaip ir dauguma žmonių. Netrukus prisistato ir vietinis kėkštas, prašydamas šio to skanaus. Pas mus balandžiai, o čia – kėkštai. Negaila kąsnelio tokiam gražuoliui.
Beliko nusileisti į apačią (apie 400 metrų žemyn). Vienas variantas – eiti pėsčiomis, kitas – išsinuomoti dviratį. Vos ne vos įkalbu bent Julių pasiimti po dviratį ir leistis žemyn greituoju būdu. Ir tai tikrai buvo verta! Jei Sucha Bela kanjonas buvo geriausia kelionės dalis, tai jai kone prilygsta ar net lenkia leidimasis dviračiu nuo kalno.
Dviračio kaina – 5 eurai. Žinoma, dar siūlė ir geresnius dviračius už 10 eurų, tačiau nusprendėme pasiimti pigesnius dviračius, primenančius vaikystę. Dviratis – paprastas, su trimis pavaromis, iš kurių tik viena veikia. Priekyje įdėtas amortizatorius, ir žinoma, tvarkingi stabdžiai tiek priekyje, tiek gale. Dar siūlė pasiimti ir šalmus, tačiau atsisakėme, dėl ko turėjome riboti greitį leisdamiesi žemyn – visgi baimės tame yra.
Iš tiesų, dar niekad neteko dviračiu leistis nuo tokio kalno. Keliukas – žvyras, stambūs akmenys, retkarčiais plika žemė. Kone nuolat tenka naudoti stabdžius, kurie garsiai cypia (padeda ir įspėti priekyje einančius žmones, kai artėji link jų 30 – 35 km/h greičiu). Tiesa, tas cypimas vis pasigirsta iš visų pusių – serpantinais besileidžiantys turistai su tokiais pat dviračiais irgi nuolat stabdo. Galiu tvirtai pasakyti, kad leidimasis dviračiu buvo baisiausias dalykas visoje kelionėje, bet tuo pačiu ir smagiausias, kurį pakartočiau dar 10kartų (kitą dieną dar bandžiau draugus įkalbėti išsinuomoti dviračius kiek toliau nuo mūsų maršruto, tačiau niekas per daug nesusižavėjo šia idėja).
Diena tik įpusėjo, tad nusprendėme išbandyti dar vieną maršrutą – palei Hernadas upę. Šis maršrutas driekiasi takiukais palei keliolikos metrų pločio upę, sudėtingesnėse vietose įtaisytos grandinės, ar metalinės platformos virš vandens. Šis maršrutas buvo gerokai paprastesnis. Tiesa, kartas nuo karto reikėjo prasilenkti su žmonėmis, nes, skirtingai nei Sucha Bela, čia eismas buvo dvipusis.
Viešbučių Slovakijoje rezervavimas
Vakarėjant pasiekėme tiltą per upę, nuo kurio takas vedė jau per miškus. Miškai įdomūs – auga platanalapiai klevai, bukai, kiti lapuočiai. Jau vos pradėjus temti pasiekiame automobilį ir judame link Liptovsky Mikulaš, kur mūsų laukia kita nakvynė.
Atvykus beveik sutartu laiku, mus pasitinka viešbučio šeimininkas – estas. Įėję į vidų, nustembame – viešbutis įrengtas lyg senuose rūmuose – koridoriai ištaigingi, kambariuose – labai aukštos lubos. Verta paminėti, kad kiekvienas kambarys pavadintas estiškos mitologinės būtybės (greičiausiai) vardu. Mūsiškis vadinosi – Poku, kas yra, kaip supratome, kažkokia plaukuota pelkių pabaisa.
Šiandien bendražygiams kojas skaudėjo labiau nei vakar, todėl jie nenoriai ėjo 600 metrų link restorano, kurį mums rekomendavo viešbučio šeimininkas. Tačiau, šiaip ne taip nupėdinom. Vakarienei – burgeriai su keliais atpalaiduojančiais gėrimais. Grįžus į viešbutį, dar pažaidžiam biliardą, stalo tenisą ir krentame į lovas. Rytoj nusprendžiame keltis valanda vėliau.
Trečia diena – urvai
Paskutinė tikros kelionės diena. Atsikėlę, daug negalvodami, važiuojame tiesiai link urvo Demänovská jaskyňa slobody (Demanovskos laisvės urvas). Įėjimas į urvą žmogui – 8 eurai.
Viduje – vėsu, iki 10 laipsnių. Ekskursijos trukmė – 1 valandą, per kurią įveikiame kiek daugiau nei kilometrą. Urvas pilnas stalaktitų ir stalagmitų, kurių nevalia liesti, tačiau susilaikyti praktiškai neįmanoma. Be to, įspūdingai atrodo požeminė upė ir krištolo skaidrumo nedideli požeminiai ežerėliai. Einant į urvą, rekomenduojama pataikyti į ekskursiją anglų kalba (tikri ekskursijų laikai ir pateikti internetinėje svetainėje nesutapo). Beje, būtina apsirengti šiltai – viduje ne daugiau kaip 10 laipsnių.
Ką gi, aplankę urvą, judame link Lenkijos sienos. Dar planavome užsukti į parduotuves lauktuvių, tačiau sužinojome, kad šiandien Slovakijoj minima sukilimo už nepriklausomybę šventė, tad nedirbo net ir didieji prekybos centrai. Na, bent jau McDonald‘as mus įsileido, kur papietavome ir pailsėjome.
Artėjant link Lenkijos, vėl kylame į Aukštuosius Tatrus. Šioje vietoje jau nebematyti turistinių takelių – daugiau miškininkų paliktų vėžių, ryšio bokštų. Prie vieno iš miškininkų keliukų, sustojame. Su Julium nusprendžiam dar pasigrožėti kalnais ir, kol Elena su Juste ilsina kojas automobilyje, mes pasileidžiame į viršų. Pakylame nedaug – gal 200 metrų, tačiau pamatėme kitokius kalnus, neturistinius maršrutus, kiek labiau laukinę gamtą. Nusprendžiam, kad kitą kartą reikėtų atvažiuoti į tokius kalnus su dviračiais ar su bėgimo batais… na, bet tai idėjos tolimesnėms kelionėms.
Be didesnių nuotykių pasiekiame Lenkiją, kurios (ne pačiais geriausiais) keliais lėtai judame link Krokuvos ir Varšuvos. Likus keliolikai kilometrų iki sostinės – randam motelį, kur už 220 zlotų įsikuriame paskutinei nakčiai.
Kitą dieną – važiavimas automobiliu namo. Atsikėlę 7-tą ryte, Vilnių pasiekiame apie 16 valandą.
Kiek kainavo kelionė į Slovakiją automobiliu?
Kelionę pradėjome penktadienio popietę, o grįžome panašiu laiku trečiadienį. Kelionė atsiėjo apie 180 eurų vienam žmogui.
5 nakvynės kainavo apie 260 eurų.
100 eurų išleidome pramogoms, lankytiniems objektams (įskaitant 15 eurų už parkingą).
Maistas kainavo 11 eurų/dienai/žmogui (kartą per dieną valgant kavinėse, restoranuose).
Kuras atsiėjo 130 eurų. Įveikėm 2200 km.
Trijų dienų pačioje Slovakijoje visiškai pakako – toliau tiesiog pritrūko idėjų. Žinoma, galima bandyti kitus pėsčiųjų takus po kalnus ar po draustinius, išbandyti dviračius, keltuvus, įlysti į daugiau urvų, tačiau nusprendėme, kad viskas būtų pernelyg panašu, į tai, ką jau matėme ir ką patyrėme. O dar skaudančios kojos nusprendė, kad ir joms užtenka, tad pasitenkinome trimis dienomis ir tikrai likome patenkinti kelione.
