Spalio mėnesį pradėjom galvot apie kelionę į „šiltus kraštus“. Būdami studentai, renkamės pigiąsias avialinijas – Ryanair, Wizzair. Pasidairius, kur būtų galima nuvykti prasidėjus žiemos sezonui, paaiškėjo, kad pigiausi tiesioginiai skrydžiai vykdomi į Sardinijos salą, Cagliari (Kaljario) miestą. Ilgai nemąstę nusipirkom bilietus. Sumokėjom maždaug po 225 litus už skrydį į abi puses. Su išvykimo ir grįžimo dienomis gavosi 5 dienos kelionės. Bet kadangi nuvykom vėlų vakarą, o lėktuvas iš Cagliari išskrido ryte, realiai turėjom 3 dienas atostogų. Taigi, apie kelionę…
Iš Vilniaus išvažiavom 12 valandos traukiniu į Kauną (skridom Ryanair avialinijomis). Iš ten miesto autobusu patraukėm link oro uosto. Tiesa, autobusas gerokai vėlavo, bet kadangi turėjom nemažai laiko, tai nesutrukdė. Dar 40 minučių kelionės autobusu ir pasiekėm Kauno oro uostą. Eilinė bagažo ir dokumentų patikra ir štai mes lėktuve.
Visą kelionę pokštus krėtė italas stiuardas (pasirodo, net lietuviškai truputį pramokęs). Besileidžiančios saulės vaizdai, vėliau tamsa už lango ir po 3 valandų skrydžio atsidūrėm Cagliari oro uoste.
Vos išlipus iš lėktuvo, pasijuto vėjo nešamas jūros kvapas. Temperatūra apie 10 laipsnių aukštesnė nei tuo metu Lietuvoje. Šiltasis sezonas jau ir čia buvo praėjęs, tad dienomis lepinomės iki 15 laipsnių šiluma, kuri naktį nukrisdavo iki 5. Vietoj to, kad išsinuomotume automobilį ar pasinaudotume autobusu paslaugomis, kaip kad daro protingi žmonės, mes nusprendėm tuos kelis kilometrus iki miesto nueiti pėsčiomis. Žinoma, tokio kelio nesitikėjom. O reikėjo eiti tiesiog palei nuo mašinų ūžiantį kelią.
Tamsu, lyja, vėjas… na bet šįkart ne apie blogus prisiminimus. Pasiekę miestą ilgai klaidžiojom. Mat buvom užsirezervavę viešbutį, kuris tūnojo mažoje gatvelėje… Atrodo, būtų nesunku pasiklausti žmonių, bet bėda ta, kad čia beveik niekas nemoka angliškai, net jaunimas. O italų kalbos žinojom vos kelis žodžius. Na bet ar tai svarbu tiesiog norint gatvę surasti? Pasirodo taip. Priėję prie žmonių kartojom gatvės pavadinimą, o žmonės, tiesiog stovėdami toje pačioje gatvėje, kartojo „non lo so“ (nežinau). Na bet suverskime kaltę mūsų dialektui…
Šiaip ne taip, pagaliau prisikasėm prie savo viešbučio. Tiesą sakant, vargu ar tai buvo viešbutis. Žmogus nuomojo daugiabučio pirmame aukšte esantį butą. Kiek supratom, vasaros sezonu būtų tekę jį dalintis su kitais atvykėliais, na bet šįkart buvome vieni. Skųstis nėra kuo, 2 kambariai, virtuvė, visi patogumai, net du vonios kambariai. Už naktį sumokėjom 80 eurų. Taigi, nusiprausę po sunkios dienos, užkandom ir pasiskirstę kambarius nuėjom miegoti.
Automobilių nuoma Sardinijoje
Kėlėmės aštuntą. Laikas čia skiriasi viena valanda nuo Lietuvos laiko, tad aštunta valanda vietos laiku atitinka devintą valandą Lietuvoje. Pusryčiai, trumpas planelis, kur keliausim ir, pasiėmę fotoaparatus išdūmėm pasikultūrinti.
Nusprendėm pamatyti rekomenduojamas lankytinas vietas Kaljaryje. Pirmiausia užsukom į Torre dell’Elefante – bokštas iš kurio atsiveria miesto panorama. Lankymasis kainavo 2,5 euro studentui. Tuomet užsukom į Bastione di Saint Remy.Graži vieta tiek pasivaikščiojimui, tiek pailsėjimui.
Pavaikščiojom po senamiestį ir galiausiai susiradom, kur galėtume išsinuomot automobilį. Šalia Kaljario geležinkelio stoties radom dvi šią paslaugą teikiančias firmas. Užsukę į vieną iš jų, gavom automobilį. Už tris dienas sumokėjom 166 eurus. Į šią kainą įskaičiuotas ir draudimas nuo subraižymų (kaip teko vėliau pastebėt, Sardinijoj gal tik 1 iš trijų automobilių yra visiškai be defektų). Taigi gavę automobilį, visų pirma apsidžiaugėm, kad yra navigacija jame, nes, kaip teko vėliau įsitikinti, be jos būtų tikrai sunku.
Sala neatrodo itin pritaikyta turistams, ženklų, nurodančių lankytinas vietas beveik nematėm. Išvažiavę iš Kaljario, patraukėm link Tortoli miestelio, esančio salos rytuose, mat mus labiau domino salos gamta, taip pat tikėjomės pakilti į aukščiausią Sardinijos viršukalnę Punta la Marmora.
Vakarop atsidūrėm šalia Tortoli esančiame miestelyje Bari sardo. Buvom užsisakę kambarį Borgo Sa Marina apartamentuose. Taigi privažiavom prie vartų ir bandėm prisiskambinti šeimininkui per telefonspynę, bet ji, ko gero, ne sezonu neveikia. Gerai, kad turėjom šeimininko numerį. Paskambinę, bandėm anglų kalbą… deja. Pasakę įprastą „non parlo italiano“ girdėjom tik itin aiškiai kartojamus itališkus žodžius. Nieko nesupratom, na bet šeimininkas paskambino savo draugui, kalbančiam angliškai, tad šis atvažiavęs mus įleido, paliko raktus, paėmė pinigus už dvi naktis (88 eurai) ir palinkėjo sėkmės. Daugiau nematėm nei jo nei šeimininko.
Viešbučių Sardinijoje rezervavimas
Pradėjo temti, vakarą nusprendėm praleisti prie Tirėnų jūros, esančios vos už kelių šimtų metrų. Iki jos yra privažiavimas, automobilių aikštelė. Šalia stovi Torre di Bari – 16 a. ispanų statytas bokštas, skirtas stebėti jūrą, mat viduramžiais salą neretai užpuldavo piratai. Bokštas pastatytas iš vietinio bazalto ir granito, truputį išsikišęs iš kranto linijos. Į abi puses driekiasi paplūdimys – į šiaurę smėlėtas, o į pietus – iš smulkučių akmenukų. Vakarą praleidom šokinėdami per uolas fotografuodami besileidžiančią saulę..
Antras rytas! Pusryčius gaminom iš Bari Sardo centre esančiame prekybos centre pirktų maisto produktų. Šios dienos tikslas buvo užkopti į Punta la Marmora – 1834 metrų aukščio kalną. Nusistatę gps‘e apytikslį tikslą, patraukėm link kalno. Gps‘as kaži kodėl pasukt liepdavo kiek per vėlai. Truputį paklaidžiojom. Radom gan neblogos būklės keliuką, vedantį į kalno pusę, juo pasinaudojom, kol jis netapo kritinės būklės. Supratom, kad kalno papėdės pasiekti automobiliu neįmanoma, na bet jei jau kažkur atvažiavom… palikom automobilį ir išėjom pasivaikščiot.
Netoliese telkšojo ežeras, į kurį laikinu upeliu sutekėdavo lietaus vanduo. Lietaus vanduo tekėdamas prigriebdavo įvairiausių šakų bei šiukšlių, tad upelio įtekėjimo vietoje dalis ežero buvo tiesiog rudos spalvos. Pasisukioję aplink, supratom, kad čia tevažinėja ūkininkais su visureigiais. Visur pilna avių, ožkų. Taigi supratę, kad toje vietoje nieko ypatingo nepamatysim, grįžom į automobilį ir pasukom laikinų namų link. Vis dėl to, nusprendę, kad vis tiek turim užlipt į kokį nors vietinį kalną. Pasirinkom netoliese esantį Tricoli (1221 m).
Serpantinais pakilę kelis šimtus metrų, palikom automobilį stovėjimo aikštelėje ir patraukėm pėsčiomis į kalną. Eiti nebuvo sunku, vedė mašinų išvažinėtas takas. Didelį susidomėjimą kėlė didžiuliai kankorėžiai (iš labiau prinokusių galima buvo ir riešutų pagliaudyt) ir raudoni apvalūs poros centimetrų skersmens vaisiai (žemuoginis arbutas), augantys ant nedidelių medelių. Taigi vis kilom aukštyn, darėsi vis vėsiau, pradėjo net rankos šalti. Jūros lygyje temperatūra siekė 15 laipsnių, tad kalno viršūnėje turėjo būt apie 8 – 9 laipsniai. Būtų normalu jei ne didžiulis vėjas. Net nejauku stovėti šalia šlaito pučiant tokiam vėjui.
Kalno viršūnėje mūsų laukė staigmena. Pasirodo ten buvo įrengta daugybę ryšio antenų, taip pat ir meteorologinė stotelė. Na…viršūnės vaizdą gerokai sugadino. Bet nepaisant to, vaizdai buvo nuostabūs. Tolumoje matėsi jūra, o kalnų šlaituose šen bei ten pastatyti nameliai atrodė gan romantiškai, nors ir kiek keistokai. Kai kur galima buvo matyti spalvotų namukų miestelių, pastatytų kalnų slėniuose. Bene keisčiausiai atrodė tiesiog kalne, ant šlaito įrengta futbolo aikštė. Aišku ji buvo aptverta, bet vis vien įdomu, kiek laiko trunka atsinešt kamuolį, jį perspyrus per tvorą… Dar vienas įdomus dalykas buvo, kad visur matėsi ožkų pėdsakai ir veiklos žymės… Ir ką jos veikia kalno viršūnėj…
Nuo kalno nusileidom gerokai greičiau nei pakilom. Grįždami užsukom į porą miestelių, paragauti itališkų picų. Bet nelabai mums sekėsi – visos picerijos ir kavinės uždarytos, kai kurioms pietų pertrauką, trunkanti nuo 12 iki 17 valandos.. Negi siesta tokia ilga? Vis dėlto apkaltinom tai, kad ne sezonas metas ir niekas čia nedirba.
Sumanėm pasivažinėti į šiaurę nuo Bari Sardo, palei jūrą. Susiradę žemėlapį su pažymėtais lankytinais objektais, sėdom į automobilį. Pirmas lankytinas objektas – bazaltinių uolų paplūdimys. Čia truputį pavaikščiojom, pasigerėjom milžiniškais kaktusais ir alijošiais. Pajudėjom link žemėlapyje pažymėto Sellersu Nuraghe. (Nuragas – kelių tūkstančių metų amžiaus statinys iš akmenų ar žmogaus akmenyje išklta ola. Vėlgi jokių nuorodų.
Rodydami pirštu į žemėlapį, bandėm iš vietinio sužinot, kaip jį rasti. Supratom tik tiek, kad ten nieko įdomaus. Dar truputį pavažinėjom, kelio į nuragą neradom, o jau ir temti pradėjo tam pasukom link Bari Sardo. Žemėlapyje buvo pažymėtas kitas nuragas, esantis pakeliui, tad nusprendėm ir jo paieškoti ir šįkart mums pasisekė! Prėjus eukaliptų giraitę ir užlipus į kalvą, pasimatė uoloje iškaltas urvas. Aukštis siekia truputį virš metro, plotis gal pusantro. Įlendi vidun, tada anga susiaurėja, tuomet vėl išplatėja, padaryti lyg atskiri kambariai. Iki nurago galo suskaičiavom 4 tokius. Padarėm kelias nuotraukas ir nuėjom link automobilio.
Kadangi jau sutemo, patraukėm link Bari Sardo vakarienės. Bandėm ir čia ieškoti picerijos, vieną suradę, užėjom. „Buenos sera!“ – bandau sveikintis, „Parlo inglese?“ – „no“ atsako picerijos šeimininkas. Pasimečiau… na tuomet jis pasiūlė vokiškai šnekėt. Du iš mūsų mokėjo vokiškai, tai bandė šnekėtis… tik kažkodėl italas pamiršo, kad pasiūlė vokiečių kalbą ir toliau melė itališkai. Na bet supratom, kad užeit bus galima tik aštuntą valandą. Turėjom pusantros valandos, tad pavaikščiojom po miestelį. O miestelis nedidelis, tad neišlaukę to laiko, apsipirkom ir patraukėm namo. Vakare vėl trumpam nuvažiavom prie jūros. Jau visiškai sutemę, bet dangus giedras, nuo jūros pučia gan šiltas vėjelis. Trumpas pasivaikščiojimas ir pasukom namų link.
Ketvirta diena Sardinijoj. Šįkart nusprendėm prieš pusryčius anksti ryte nuvažiuoti prie jūros. Dangus beveik visur giedras, kyla Saulė, tik gaila jūra vakaruose… vis dėlto šilta diena nusimato. Du iš mūsų nusimaudė jūroje (reikėjo užskaityt faktą, kad maudėmės Tirėnų jūroj). Tuomet patraukėm krantu į pietus, pasirinkom kriauklių, akmenukų.
Pusryčiai ir štai mes jau kely. Šiandien traukiame keliu į šiaurę link Baunei miestelio. Nuo Baunei važiuojam šalutiniu keliu toliau į šiaurę, žemėlapis gąsdiną itin vingriai išraižytais keliais – vėl teks suktis serpantinais. Maža to, keliai itin pastatėja, į 20 % įkalnę mūsų mažytis Renault Clio jau sunkiau traukia. Bet visą tai, nustelbia vaizdai pro automobilio langą. Atsiveria gilus slėnis, tolumoje mėlynuoja jūra, o dar ir vaivorykštė išlindo. Pakeliui sustojame pasigrožėti vaizdais. Kad nueitume iki skardžio krašto teko palypėti laipteliais, atsidaryt dureles tvoroje ir nulipti laipteliais. Visur daug panašių tvorelių su durelėm, matyt saugo avis, kad nenusiverstų žemyn. Vaizdai nuo skardžio tikrai verti dėmesio, o ir širdis suvirpa, priėjus prie krašto. Maža to, netoliese truputį žemiau ant uolos krašto nejaukiai stovi didelis kryžius…
Pagaliau pamatome ir nuorodų turistams! Visgi italų kalba. Yra pasivaikščiojimų takų, pravažiuojame kaimelį su bažnyčia, randame nuorodą į noragą. Šis buvo kiek kitoks – iš akmenų ratu sukrautas poros metrų pločio ir pusantro metro gylio šulinys. Apačioje radome nedidelę angą, vedančią po žemę, tik šįkart neturėjome žibintuvėlio. Pakeliui matėmė daug karvių, kiaulių su paršiukais – nesuprasi laukinės ar naminės (vėliau ir medžiotojus sutikom, teko girdėt kad rengiamos šernų ar tai laukinių kiaulių medžioklės). Galiausiai išsukome iš asfalto ir patraukėme link Cala Goloritze paplūdimio. Deja, kelias vis prastėjo ir prastėjo, kol galiausiai nusprendėme grįžti. Pakeliui dar sutikome ir porą tikrų asilų, kurių kailis, pasirodo yra labai švelnus. Buvo draugiški, matyt pripratę prie žmonių. Paglostėm, nusifotografavom. Tik jie turi įprotį sekti, vos nusisuki, paeini kelis metrus, o asilas jau už tavęs. Juokingas gyvūnas. Bet gražus. Tikrai gražus.
Automobilių nuoma Sardinijoje
Taigi pravažiavą Baunėjų visgi nusprendėme rasti kelią prie jūros. Tad keliui priartėjus per mažiausią atstumą iki jūros nusukome keliu į rytus. Ilgai važiuoti neteko – greitai pamatėme jūrą. Vos atsivėrus jūros vaizdui, šalia kelio įrengta stovėjimo aikštelė. Priekyje jūra ir aukšta išsikišusi Pedra Longa ola, o kairėje – aukšti skardžiai ir nuo jų atskilę didžiuliai uolų gabalai. Na šalia tokio atovėti nėra labai jauku, bet vaizdas išties nuostabus. Pailsėję leidžiamės žemyn. Čia išsipildė viena iš mano nedidelių svajonių – pamatyti tą skaidrų melsvai žalsvą vandenį, besipuikuojantį atvirukų ir kurortų nuotraukose. Šiek tiek pašokinėję nuo uolos ant uolos bei padarę daugybę kadrų grįžtame į automobilį. Dabar – tiesiai į Kaljarį, mat ryte skrydis namo.
Pravažiavome pusę salos rytinės pakrantės ir atsidūrėme sostinėje. Ilgai ieškojome kur pastatyti automobilį, mat Sardinijoje jų tikrai netrūksta, neveltui visi tokie maži… Galiausiai suradome laisvą ir net nemokamą vietą. Išėjome pasidairyti po miestą bei pagaliau susirasti vietą, kur galima pavalgyti itališkos picos. Iš trečio karto radome ne nuo 8 vakaro dirbančią piceriją. Tad čia užkandom ir nuėjome pasivaikščioti palei uostą. Be pasivaikščiojimų turėjome tikslą ir nusipirkti maisto, mat dar laukė naktis oro uoste ir kelionė namo. Neradom didesnių parduotuvėlių, tad gavosi, jog netyčia užsukome į kiniško maisto krautuvėlę. Bet ir čia radome, ką užkąsti.
Geras pusvalandis kelio ir atsidūrėme oro uoste. Pakeliui dar užpildėme automobilio baką (ir čia kilo sunkumų, tiek suprasti, kaip tai padaryti savitarnos degalinėj, tiek rasti angliškai suprantantį žmogų, galintį padėti). Oro uoste susipakavome daiktus į kuprines, grąžinome automobilį. Oro uoste apsauginio paklausę ar galime likti per naktį, išgirdome atsakymą „Yeah, sure“ – antras žmogus gerai kalbantis angliškai! Taigi likę oro uoste, išsitiesėm miegmaišius ant suoliukų bei ant žemės ir praleidom taip praleidom naktį. Ryte persikraunam daiktus, praeinam įprastinę patikrą ir sėdam į 10 min vėluojantį Ryanair lėktuvą į Kauną.
Kelionė vyko Lapkričio 21 – 25 dienomis. Dalyvavo 4 žmonės. Bilietai vienam asmeniui atsiėjo 225 lt. Automobilio nuoma – 166 eurai. Už kurą sumokėjom 55 eurus. Orų Sardinijoj apturėjom įvairiausių, ypač kalnuose, bet vidutinė temperatūra dieną buvo apie 12 laipsnių, naktimis viešbučiuose nešalom. Tik jūros vanduo būtų galėjęs būt šiltesnis…